Prosinu sijoną ir mislinu, kad šį grožį šią vasarą išsitraukiau iš spintos pirmą kartą. Čėdinu ar tiesiog visko yra per daug ir tas „per daug” atima esmę… Tad temdama padurkus nužingsniuoju miško takeliu, kurį tvirtai apraizgė medžių šaknys. Žingsnis po žingsnio ir jie niekur neskuba, tik pėdina aukštyn, tai žemyn. Įkvepiu. Upelis čiurlena, nukrenta lapas. Atsiremiu į uolą, jai vardo neduodu, nes ar tai – žmogus, laikas, dievas, nėra svarbu. Svarbu – tik sustoti matant akimirką ir nebėgti maldininkų skubiais žodžiais, kurie neištaria: „labas”. Sustoju. Suvažinėtas žaltys, geležiniai nagai paskutinę duona lupa, gandrai nerimastingai tripsi, suvalgau pomidorą. Ir čėdinu tylą, nes tiesiog viso šio pojūčio: „Ačiū, kad ėjai su manimi”, yra per mažai ir tą „per mažai” pasislėpsiu spintoje. Nusišypsau…
Čiobiškis.
Rugpjūtis 2023m.