Juodas taškas oranžiniame amplua… Ar aš vėl apie rudenį? Tikriausiai. Bet ar galima apie jį (rudenį) nerašyti, jo nematyti ir tuo pat momentu neiškristi iš griežtų vaidmenų rėmų ar tyliai nesušnibždėti, kad visa tai – žavinga. Čia tas pats būtų, jei pasakytume, kad dainų apie meilę neklausykime ir eilių neskaitykime. Juk be šio sparnuoto jausmo, viskas – tik pilkuma. Tad tebūnie spalvos ant kurių sėdėjo katė su savo visais glostytais ir neglostytais gyvenimais. Pritūpiau ir žiūrėjau į ją, o gal ji į mane, nes jau kitame laike –  skubios pagalbos skyrius, bet katę palikime pabaigai. Guliu susirietusi, vėsu, skauda, nulūžtu, balsai… Babulytė šaukia: gelbėk daktarėli gelbėk, labai kojelę skaudą, duokit vaistukų, kojelę skaudą, o šalimais senolis piktinasi, kad nieks jo pikvotės neapžiūri, kitoje pusėje močiutė, pargriuvo namie ir klubo protezą susilaužė, o ten tolėliau, už kelių užuolaidų vyras, bet gal Prometėjas iš Panevėžio, jis garsiai kalba telefonu, mini, kad jo paprašė ugnies ketvirtą valandą ryto ir atpyz… penkiese. Vis dar guliu, apendiksas. Pasiteirauja kaip jaučiuosi, atsakau: „Pasaka”. Bet kur katė? Tiksliau –  katinas Kajus. Jis šalia, murkia, o gal tai aš murkiu savo rudenį, savo meilę, savo spalvas, savo gyvenimą…

Dotnuvos dvaras.

Lapkritis 2022m.