Šitoje kranto pusėje aš sėdžiu, geriu kavą ir stebiu gerves, gulbes. O kitame krante pro fotoaparato akį matau kaip leidžiasi žąsų karoliai, taip sujungdami dangų su žemę ir visa tai lyg būtų bambagyslės. Ir mintis – viena: ‘Ačiū, kad matau…”. Šioje vietoje įterpiu Sebene Selassie užrašymą, kad: „Gyvūnai tai žmonės. Medžiai tai žmonės. Dangus tai žmonės. Kalnai tai žmonės. Vanduo tai žmonės.”. Ar tikrai? Gamtosaugininkas Joakim Odelberg rėžia paprastai: „Jei tuojau pat nepakeisime gyvenimo būdo, gyvybė žemėje atrodys visiškai kitaip.”. Dar priduria apie masinį rūšių išnykimą. O ar mes ne rūšis…, kuri kasdien lekia… sunkvežimiu iš karjero, tuo palikdama tik dulkių kamuolius. Juk žvyrkelis. Nieko nebematyti. Skambinu lekiančiųjų direktoriui ir klausiu ar mato dar ką? Atsako: „Pinigai”. Ar tikrai? Pokalbis apie kataraktą baigęsi neproduktyviai. O dulkės išsisklaido ir aš sėdžiu, geriu kavą, matau, ir nesvarbu kuriame krante. Tikrai…

Prie Nevėžio.

Kovas 2023m.