Rytas pasiteirauja, kur važiuosime? Atsakau, kad tiesiai ir nesvarbu, kad tas „tiesiai” pasuks į kairę ar į dešinę. Svarbiausia šiandien yra matymai, gal todėl, kad noriu matyti… Ir tie matymai išnyra lyg abrozdėliai iš praeities, savo veidus rodo, atgrubusiomis rankomis dar kabinasi į atmintį. Štai, ten į nebūtį smenga troba. O aš te galiu jai tik pasakyti, kad palauk, neskubėk, dar gal išeis žmogus su aušra ir paglostys šunį, besimaišančiai po kojomis katei įpils pieno ir atkėlęs vartelius pakvies dieną į vidų, sodins prie stalo, duoną raikys, gyvenimo sriuba vaišins ir srėbsi srėbsi visą savastį, visą būties grožį, kuris su saulėlyda leidžiasi… Užsimerkiu, dar noriu uosti snapučius ant palangių ir delnais liesti paprastą tiesą. Bet medžiai jau sukalbėtų poterių lapais krenta ir visi lyg vienu ypu, be sparnų, be spalvų, gal tik truputis rudens kvapo, nukrito…

Prienai.

Lapkritis 2022m.