Iš ledinių delnų, pabyra krislai žerėjimu. Jie paslaptimi, apglėbia miško pasaką. Einu baltu taku į baltą menę, kur snaudžia milžinai ir ramūs ramūs jų veidai, gal tik atodūsiai vilnija šiušenančiame sniege, varnos balse ir mano akyse. Ššš…, čia nereikia triukšmo, te kalba tyla ir rimastingi širdies dūžiai, plazdena balta snaige. Tai aš, tai mano laikas, mano balta pasaka būties, kai prisišlieju prie nebūties ir nors trumpam, tampu kerėjimu dabarties. Ir tyliai tyliai iš aukštai, pabyra žėrintys krislai tikėjimu…

Sausis 2021m.