– Gal norite kukmedžio?
Nutylu, klausausi… Jie gyvena šimtus metų ir gyveno, iškirto, vilkų pėdos žmonių sielose išbluko. Kažkas apie tuščius puodus sušneko…, pietūs ar vakarienė, o gal pusryčiai. Karutis su vandeniu nudardėjo, kava.
– Ir tokie jūsų viduramžiai?
Dar spurga ir begalinis skanumas už 3e. O kukmedis auga, šaknis leidžia, šakas skleidžia. Vėjas, paukščiai sučiulba ir pievoje žaidžia berniukas, ir visa gamta jam – namai. Prisėdu, stebiu, kiek metų praėjo?
– Nereikia metų skaičiuoti, o kam.
Ir apkabinu tą laiką, kaip artimą, o gal net labiau. Suskamba dainos, šokiai ratukais ir kukmedžio laike tarp praeities ir ateities žiogas smuikeliu griežia.
– Atsargiai, suminsit.
Reikia matyti savo žingsnius, o tada ir vilkas sieloje pėdas palieka…
Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje XXIV
Liepa 2024m.