Buvo. Ar aš čia apie vasarą? O gal apie vaikystės mažutį akcentą, kuris išplaukia kaimo krautuvėje, netikėtai. Nuostabi nuotaika užkliūna už ledų ir kažkas nusišypso iš praeities. Ledai? O gal tas retas saldumas būties, kuris buvo… Ledai ant pagaliuko apglaistyti šokoladu. Saldu ir tik tiek reikia prisiminti. Prie kelio užmačiau užrašą „Dvaras”. Tad gal visa ši mano rašliava apie dvarą? Kuris taipogi buvo, o dabar, dabar savo kamputyje užmirštais gyvenimais stūgso. Jo gražumą išgraužė dar jaučiama praeito laiko smarvė ir ji turi savo vardą, „Kolūkis”. Žinoma dabar kiti vardai, bet tas kvapas… Nupėdinu prie išlikusios sienos, ją laikas greitai pasiims, stoviu ir fotografuoju. Aplink daugiabučiai, prie vieno iš jų sėdi du vyrai, malšina troškulį savo dienos. Mane užmatę atsistoja ir pasisveikina, nusišypsau ir atsakau tuo pačiu. Vienas iš jų jaunesnis, ne tik rankos, bet ir veidas tatuiruotos likimu. Jis greitai pasijunta brigadininku ir smarkiai mosuodamas rankomis, dėsto apie įvykdytą penkmečio planą. Jo draugas pritariamai linkčioja, rankoje laikydamas dvi knygas. Nuostaba! Taip jie ir nukeverzoja takeliu į savo ateitį, kuri taipogi, jau buvo. O mano mintys užkliūna už dienos raidžių ir sakiniais sugriūna. Tad apie ką aš čia? Apie laiką, apie prisiminimus, apie vasarą, kurios nebe atsikirpsi, o gal apie viską… ir tuo pačiu, apie mažučius akcentus saldumo būties, kurie liko. Juos ir pasiimu…
Rugpjūtis 2022m.
