Bažnytkaimis. Stovi du vyrai ir įnirtingai gistikuliuodami žodžius mėto. Vieno kaukė nusmukusi ant barzdos, o kitas viena ranka įsistvėręs į praėjusio amžiaus dviratį ir nors jo veidas nugairintas vėjo, bet šviečia šypsena. Nusišypsau ir aš. Apie ką jie kalbasi… Nežinau. Bet gal man svarbiau ir aktuoliau – girdėti savo dieną, kurią didingi medžių pirštai dangaus lopinyje rašo. Labai reikėjo įkvėpti gaivaus oro gurkšnio ir kaip mažai mergaitei šokinėti ant samanų, tiesiog rankomis apglėbti mišką ir pavirtus vienu iš jų, stebėti šalia nutūpusę zylę. Ot, kad jos sparnus lengvumu prisiklijavus, o gal upeliu sena vaga nutekėjus ar miegančiu skruzdėlynu tylėjus. Nesvarbu… Sėdžiu atsirėmusi į medį ir užvertusi galvą skaitau, bet neviską jau suskaitau, ne viską suprantu, gal raidės išbluko, o gal tik tiek rašto liko, bet liko „Viskas bus gerai”. Tikiu. Ir iš to dangaus lopinio šypseną lankstau. Ramu. Vyrai dar kiek padiskutavę, rankomis pamosavę pakriko kas sau. Sau…

Sausis 2022m.