Pasikeičiau… Ar tik lengvas vėjas papūtė nuo upės ir užvertė senus lapus. Jų nebereikia vartyti, te dulyje savo pranykstančioje atmintyje, o gal tegu būna trąša šioms laukinėms pievoms, kurių žiedai savo akimis dieną marksto, o upė kažkur bėga, gal į rytojų. Aš tiesiog būnu į šieno ritinį atsirėmusi ir klausausi dangaus spalvų, kurios nusileido. Nuostaba, bet tai – per mažas žodis, gal dėkingumas…, kad galiu matyti kitaip. Būti… Šalia stovi baltas automobilis. Vyras traukia visą savo mantą, jis atvyko matyti. Pasilabiname. Žmogus papasakoja apie Bitininkus, pamini, kad atvažiavo iš Šilalės, jam patinka stebėti paukščius, dar priduria, kad visai nesenai jo gyvenamoje aplinkoje galėjo suskaičiuoti virš 40 – ies rūšių paukščių, o dabar pastebi tik du kaimyno katinus. Tyli pauzė. Pasekmės… Kaip grįšiu vakare, Kajus jaukiai susisuks prie širdies ir murks man, bet laukiniai gamtai jis nemurkia. Tačiau galima rasti šimtą pamąstymų, kodėl merkiasi gamtos syvai, bet priežastis – tik viena ir ji mėgsta sakyti, „Gelbėju”. Bet prieš kažką gelbėjant, pirmiausia reikia išsigelbėti pačiam, o gamta tuomet jau pati… Vėjas papūtė nuo upės ir užvertė senus lapus, o gal aš iš jų, vis dėto, išlankstysiu baltus laivelius, te plaukia į rytojų…

Prie Nemuno.

Liepa 2022m.