Skaičiuoju debesis, visus iki vieno ir jie lyg avelės miksi, dangaus keliais tripsi. Aš jas akylai daboju, kad pilkuma neprarytų. O tos avelės laimingos, savo kudlotą dieną nešdamos, tik kartais už medžių viršūnių užkliūna, tuo užstodamos saulę. Brr, vėsu, miške dar žiema gyvena. Bet vyturys turi savo matymus ir ateinančią šilumą čirenimais sveikina. Mažais žingsneliais viskas verčiasi į kitą pusę, bet nieko ne skubinu, viskas yra savo nuostabiame buvime. Kad ir šios dienos be užsimerkiančios akys nutvieskė mano pasaulį raudoniu ir dangaus avys, kurios jau suvarytos, rankų vartais uždarytos, šypsena užrakintos. Dienos nuostabos į naktį beldžiasi…

Dūkštų ąžuolynas.

Vasaris 2022m.