Besiburiuojantys kregždžių pulkai sparnais prapjovė dangaus pilvą ir pabiro deimantai lietaus lašais. Ir visa tai matai, jei nenumini… Ten, prie tvarto, šermukšnis nuraudo, lyg susigedęs atvėsusio laiko, o zylės snapais nugeltusius lapus skina, vėjas juos pagauna, neša į delną įdeda. Manau, tas lapų geltonis apie ateinančią tylą šneka. Rasotame ryte surandu voratinklio giją, prieš keturiolika metų numegztą ir eilė po eilės į ramybę suku. Prisiminimai pabunda lyg iš letargo miego. Jie slėpėsi tarp mezginio raštų, tokie nublankę, pasišiaušia, besišypsantys arba ne… Reiks kojines numegzti, toks metas, šilumos reikia. Ir ar iš senų prisiminimų megzti? Ar tegu laikas pats rudens raštus ryškėjančiomis spalvomis suguldo, retais saulės šypsniais nubučiuoja. Tegu… O besiburiuojantys kregždžių pulkai sparnais prapjovė mano dangaus pilvą ir pabiro deimantai lietaus lašais…

Rugsėjis 2022m.