Diena, kaip dar leido, bet už poros valandų jau nebe… Tikriausiai, buvo per daug „gelbėjimo projekcijų”. Tad kava, automobilyje visi norintys ir laimingi, nes teko proga išjungti nuotolius 🙂  . Kelias, skambios natos ir kur akys mato… Sutinkam kilometrus, kurie tuoj pat lieka už nugaros. Žvilgsnio neužlaikau ir nieko neskaitau, o lyg kokioje siurrealybėje, judu į priekį ir matymai užkliūna tik už miškų, nes juose aš slepiuosi, o gal atrandu save… Tai nėra taip svarbu, svarbiausia yra laiko prabudimas, klegantis miškas nuo paukščių balsų ir besileidžiančios saulės šešėlių žaismas ir visa tai alsuoja praėjusio laiko lapų paklotu. Drėgnos pelkutės ir medžių šaknys, kurios apraizgę visą savo būtį, bet neatlaikę audrų, milžinai driokstelna žemyn ir lieka tysoti, taip sukdami gyvybės ratą. Einu, matau, būnu nuostabiame gamtos prieglobstyje, nors ir labai praretintame nūdienos realijų.

Didžioji giria, Šakių rajonas.

Kovas. 2021m.