Diena, kuri plaukia savo vagą, įrėžia ir purslotomis mintimi nuteka. O upės paviršiumi slysta baidarininkai. Pasigirsta balsas: ” Nebūk susiraukusi, mėgaukis akimirka”. Moralas: kažkam, man ar tau… Susimąstau, akimirka, kas tai? Ar tai sekundės, kurios subėga į dieną, mirksnis, kuris prikandą lūpą, ar miško ošimas, kuriuo rašai tylą, šiandieną. Nes vakar dienai jau nusilenkiau, o rytdieną dar tik ant rankų keliu. Nusišypsau ir išplaukiu į kažkur, į čia ir dabar…
Šventosios upė.
Liepa 2021m.
O jeigu… ruduo neturėtų spalvų ir pilkom marškom akis apkabintų, rytai, žėrinčių perlų ant voratinklių gijų nevertų, saulė šypsnių gailėtų ir aukštas dangus, aukso gėlėmis, nekristų. O jeigu… Gal. Tik ne šį kartą, ne šį rudenį. Nes dabar nesutramdomas laiko teptukas šoka, tapo. Jis naujos dienos spalvas žada, jis nenustygsta, tarsi jaunatviškai nugvelbdamas plaikstomas sekundes, net leisdamas atokvėpiui pamesti taką. Ir ta rudenėjanti šypsena, kuri be žodžių kalba, nurimta, sustota, apsigaubia skara, užsimerkia mirksnyje ryškių peizažų ir jaukumu užrašo autografą…
