Pliaupia ir visa ši lašų simfonija prasidėjo dar naktį. Pamąstau, gal ir gerai, kad lyja, nes zuja aplink žodžiai, pagaliau apsunko nuo drėgmės, tad tykšta prisiminimais. Ir nėra svarbu ar tai lengvi drugių mostai rašo plazdėjimais, ar nendrių šnarėjimais, ar ežero lieptas tyli, nors vanduo purslais žaidžia. Gili pilkuma debesyje pakimba ir nepamenu ar tai buvo vakar…, bet ji grasina pratrūkti ir delne sunokusias tiesas lašais laiminti, o gal į įbestą klausimą atsakyti :” Ko, po paraliais, nori iš gyvenimo?”. Ramuma… Ar tai atsakymas, o gal tik ši diena, kurioje laumžirgių šešėliais vakaras atjoja. Nenoriu jo (vakaro), bet… niekas neklausia, o tylus lieptas turi pabaigą, nuo kurio galima atsispirti pradžiai. Sugriaudi ir medžių šakos pradeda šnekėti vėju, žadančiai subliauti viską, bet tai nėra svarbu, nes tiek daug lengvų sparnų, kurie te plazdėjimais rašo…

Žeimelio ir Mimainių ežerai.

Liepa 2022m.