” Pūčiau garą ant stiklo ties lango apačia. Kvėptelėjau ir pirštu nupiešiau „duris”…Džiugiai ir nekantriai žengiau vaizduotėje pro šias „duris”.” Tai ištrauka iš knygos „Fryda” ir jos „durys” mano rytui…, kuriame į vandenis įsibridęs vyras meškeriojo savo dieną, o žuvys purslais šokinėdamos sekundes akimirksniu taškė. Aš iš trapių smėlio smiltelių šypseną supyliau ir vėjas, plakančia širdimi, ja kvatojo. Ar tai beprotiška…, paklausiau upės, bet ji tik, apsikabinusi savo dangų, tylėjo. Tai tyla, kuri mažais žingsniais ėjo tarp nesugriautų smėlio pilių ir visus žiedus kalbindama, drugelius sveikindama, bet tik iš įpročio viską paleido sava vaga nutekėjo. Niekas manęs nematė, nes visos akys kamanes skaičiavo, kurios susivėlusiuose bangose, saldų nektarą rinko ir jį paliko užrakintą, vien tik tam, kad paklaususi išgirsčiau: „Aš esu” ir tai yra svarbu…  „Grįžusi prie lango įžengiau pro tas pačias duris, nupieštas ant stiklo. Kada? Kiek laiko praleidau?  Nežinau. Gal sekundę, o gal tūkstantį metų… Buvau laiminga. Rankas nutryniau „duris”, ir jos „pradingo”.”. Iki dangaus…

Dumsių kopa ir Neris.

Rugpjūtis 2022m.