Laikas žadėjo būti saulėtas, bet dangus pasiūlė kitokį asortį… Ir lietaus lašai nuplovė dieną, ir lyg atoslūgis, spalvos nutolo tolo. Bandai viską sugriebti, sulaikyti, bet lieki tik stovėti susmegusi iki kulniukų pelkėje. Gailiai glosto blauzdas, rankų šakose jauni varnai sukinėjasi, akys mėliu nubėga, o širdis… Širdis vėju alsuoja. Senai reikėjo praverti duris. Skersvėjis, toks lengvas su vos  juntamu metiniu dvelksmu. Ir kiek laiko taip stovėjau, nubėgusiomis spalvomis tapiau? Žvaigždės potvyniu sugrįžo…
Kėdainių rajonas.
Gegužė 2024m.