Ruduo. Kaip greitai nugelto obelis ir vėjas apsivijęs taškais nutaškė kiemą geltonai. Atvėso. Ir šiluma, ten kažkur su išskridusiais paukščiais. Paliko. Aš likau ir dar vieną megztuką užsitraukiu ant savo kasdienybės. Kartais užtenka tik vieno saulės šypsnio. Šilčiau. Tada ramybė nuglosto akis. Kad ir antys. O jos pypsėdamos pypsi, savo snapais ieškodamos gėrio, krypuodamos, krypuoja ir apie lapė negalvoja. Gal? Ji jau buvo pavasarį. Išsinešė. Keikiau ją ir visą jos ryžą giminę. Bet lapė savo gyvenimo žmogaus sielvartu neskaičiuoja, jai savus vaikus penėti reikia. O vaikai – didžiausias turtas, kuris kaip sraunus upelis bėga į upę, o upė tekina į rytojų. Kaip piešinyje, Pijos, tik ant kranto dar spalvomis nudažytas namelis stovi. Rudens mintys, kuriose ieškau savo, savęs… Randu… Nieko netvenkiu, nebent obuolienę ant duonos tepu ir dienos karštą arbatą geriu. Į rasotą, susivėlusią žolę šlumšteli obuolys. Aš dar paspaudžiu mygtuką rudenėjančios nuotaikos ir įamžinu kitas jau laiko dovanas, pievas nutaškytas geltoniu…

Rugsėjis 2021m.