Prie kelio- medžių namai, į kuriuos užsuku dažnai. Ir einu nukritusiu, auksiniu taku, tam, kad nors trumpam paklysčiau, užsimirščiau, mintis miško tankmėj žaisti palikčiau. Aukštai pilki debesys lašnoja, o medžių šakos juos šukuoja. Vėjas miško balsu dainuoja, ramybės dvasia į taktą linguoja. Ir aš einu, savo nukritusiu, auksiniu taku…

Spalis 2020m.