Gervių balsais numazgoju sielos langus, kad pro juos saulės spinduliai sušildytų sėklas, kurias pasėjau vakar. Jos išdygs rytojum, žalėsiu virs. Ir tada, kažkieno išmintu žolės takučiu, nueisiu aš. Takučiu, kuris tiesiasi į laiką, kurio gale stovi kluonas, o ant jo stogo gandrai kalena. Prie svirno prisėsiu, jis senais prisiminimais užrakintas ir pamestais raktais nebekalba, o tylus sodas, tik bičių dūzgesiu vaisius nokina ir obuoliai dar neužnuodyti šypsosi. Jaukiai prie trobos prisiglausiu, prie jos žemų staktų, aukštų slenksčių ir prie kvapo – saldžių pyragų. Didžiulė riekė laimės atriekta ir tas takutis nubėga į klonį, kur ežeras dunkso, jo vandenys lengvai supa valtį. Ir išplauksiu gervių balsais, atidariusi sielos langus…

Grabijolų kaimas.

Kovas 2022m.