Stumbrai išgyveno sudėtingą istoriją – nuo įprastos iki beišnykstančios rūšies. Tai vieni iš nedaugelio stambių žvėrių, kuriuos iš nebūties išgelbėjo žmogus. Vadinamieji belovežiniai, arba lietuviškieji, stumbrai ilgiausiai išliko Belovežo girioje. Paskutinis stumbras, pakirstas kulkos, krito 1919 m. 1927 m. viso Senojo žemyno zoologijos soduose ir parkuose dar tebegyveno grynakraujų gyvūnų – iš viso buvo tik 54 stumbrai, todėl pradėta juos veisti. Dauguma gyvūnų buvo seni ir negalėjo vesti palikuonių. Laimei, Amerikos mokslininkai išlikusius stumbrus pasiūlė kryžminti su bizonėmis. Atvesti jaunikliai buvo auginami ir vėl suleidžiami su grynakraujais stumbrais. Į dabartinės Lietuvos teritoriją jie sugrįžo tik praėjus daugiau kaip 200metu – 1969 -aisiais. Bet kas jų laukia šiandien? Tapti mūsų protėvių didybės simboliu, simboliu krašto, kur ilgiausiai laisvėje ganėsi šie didingi žvėrys? O gal šią garbę savo noru jau perleidome lenkams ir baltarusiams? Bet gal dar ne viskas prarasta? Gal dar spėsime atsitokėti ir nepulsime beatodairiškai visko arti, javais užsėti paskutinių pievų ir dirvonų, su šaknimis išplėšti visų laukuose augančių medžių ir krūmynų, nusausinti paskutinių šlapynių, išguldyti visų brandžių miškų, išpyškinti vilkų? Tik ar yra dar vilties stumbrams išlikti laisviems, ar nesuvarysime jų į aptvarus kaip didžiausių piktadarių? Stumbrai – stambiausi Europos žvėrys ir, išskyrus žmogų, natūralių priešų beveik neturi. Labai norisi tikėti, kad sugrįžę iš nebūties šie didingi žvėrys nebus per didelė našta mūsų žmonėms ir valstybei ir vėl taps garbingu Lietuvos gamtos simboliu.

(Citata iš knygos „Lietuvos stumbrai”).

Pašilių stumbrynas.

Rugsėjis 2021m