Gijos vijos vijos ir susivijo, mazgais susirišo, apkabino. Ir nėra svarbu ar tai – muilo istorija, kuri skrieja amžiais ir nukeliauja tūkstančius kilometrų, kad vėl virstų baltais burbulais ar ramus buvimas savo vienkiemyje, ar jauki šypsena senai matyto veido, nuoširdus pašnekesys, rūpestis, aktualijos ir širdies tiesos, kurios yra užrakintos, bet atidžiau žvelgiant jas galima išvysti tarp eilučių. Tos tiesos, tarsi nematomi saitai, lyg lengvos, neįspaustos vaikų pėdos, kurios nubėga į ateitį ir ten nėra juodo ar balto, o tik būtis, kuri nedrąsiai pirštuku beda į sagę ir iš jos čiauškėjimo suprantu, kad teiraujasi kainos. Paimu sagę ir ištiesiu mergaitei… Ar tai dovana jai ar ateičiai? Vakaras sugrįžta padėka, ukrainietiški tradiciniai virtiniai ir dieviška realija: ” kad mes esame… Viena… Galima sunaikinti atskiras dalis, bet anksčiau ar vėliau, ateis suvokimas, kad naikindami dalis, mes naikiname… Visumą… Tiesa… Tada, kai suvokiama, jau būna per vėlu…”. Židrūno Sadausko mintis ir pabaigai, Дякую…

Gyvosios istorijos festivalis „Jotvos vartai”

Liepa 2022m.