Rytas praplešia nakties taip ir neužmerktas akis, užsitempiu ant savo kailio skrandas ir išvažiuojam ieškoti dienos. Kelias siūbuoja, dainos užliūliuoja ir nugrimztu… Pažadina auksinis svaigulys, kuris atsispindi mėlynose akyse ir taip mylių mylios kerėjimo, paslaptingo laiko. Kažkada važiuodavau, kad rasčiau mišką, dabar jis randa mane. Jis- sutinka, apkabina, guodžia ir leidžia eit laiko taku. Net galiu jausti, matyti valiūkišką, besišypsančią vaikystę,  juoką, kuris buvo. Basas kojas ir žemės alsavimą po jomis. Tai buvo tikra ir kas atsitiko… Sutemos lydi mano dienos pabaigą, jos ant savo sparnų neša palaimingą atgaivą. Aš tos valiūkiškos mergaitės ne be paleisiu…

 Gražutės regioninis parkas. Spalis 2020m.