Įnirtyngai po dvaro kiemą dviratuku suka maža mergaitė. Ji garsiai sutrimituoja, pip pip, kad traukčiausi iš kelio ir pati sau laiminga numina toliau. Žavus kontrastas. Štai, kiek apšiušęs, bet savo žavesio nepraradęs dvaras, kuris pūpso savo rimastingą laiką ant savo žemės, kuri smarkiai apkarpyta ir jam likę tik keli medžiai, saujelė tujų. Ir nuostabi būtybę, kuri savo vėjavaikiškumu sudrumsčia sustojusį, nekvėpuojantį laiką, lyg sudraskydama nejaukią tylą, tylinčių dvaro akių. O jos išdaužytos ir lentomis užkaltos. Mėtosi šiukšlės, jos nesupranta, kad joms čia nevieta. Bet tikriausia, šis laikas neviską gali suprasti. Net vienadienis matymas čia užsukęs, iš nuostabos pakelia akis. Tai grožis, kuriam laikas – nepavaldus. Mergaitė dviratuku numina į ateitį…

Apytalaukio dvaras.

 Spalis 2021m.