Kelių dienų santrumpą sudedu lyg pyrago ingredientus į vieną. Ir jis patampa posūkiu, kuris pasuka į kairę už krautuvės. O ten upės vanduo raibuliuoja, ramiai bėga savo laiką, bet pagalvoju, gal tai tik didesnė baleika ir keturi laistytuvai vandens, vien tik tam, kad į ją pamerkčiau savo vėsaus laiko kailinius. Ir jie primirkę, apsunkę nusiluptų, nuplauktų, neliktų. Iššliaužiu savo švaria, vingiuota būtimi arčiau širdies, o šiukšlės lieka ten. Jų čia daug. Miško paklotė užklota nebereikalingais reikėjimais. Bet pavasario matymai aukštesni ir jis glaudžia tą, ką mes laikome savo neregėjimais, o gal niekad nieko ir neregėjome. Balandis žiedais dieną kaišo, medžiai šakas pumpurais tiesia, lyg rąžydamiesi saulei ir tada nutūpia natos skardžiais balsais. Ar tai baltiniai balti, bet juk ant jų ropoja erkės? Prispaudžiu jas nagu, suprantu, kad esu tik kelias, bet ne visi tame kelyje, kurio pakelėje pakrypę kryžiai stovi, lyg sakydami: „Būk laiminga būti”…

Šušvė ir aplink.

Balandis 2022m.