Šiandien aš tik sraigė, kuri iš praeities į rytdieną… O per vidurį dunkso mano namas, kurio sienas parėmę medžiai ir savo šakomis pradūrė dangų. Krenta stygų lašai ant kurių paukščiai natas tyla rašo. Klausausi ir daugiau nieko nereikia, nei žinojimo, nei nežinojimo, tik jausmo… Šiandien aš tik sraigė…