„

Kai buvau vaikas, man babutė padovanojo dziegoriuką. Dabar jau man šešiasdešimt… Kaip ir kur tas laikas prabėgo? Nežinau”. Tai prisiminimas iš pokalbio su dėde. Laikas… O mano laikas, koks jis? Šiandiena labiau noriu apkabinti ir arčiau priglausti gerą savo dešimtmetį, kuris kilo ir kyla muilo burbulais. Ir viso to, muilinimo, buvo pradžia…, močiutės prisiminimai, pamokymai, kurie nenudardėjo į nebūtį ir muilas pukši puode, o Pija ploja „katu katu katutes”. Tai jau buvo. O šiandien, ji pati maišo muilą ir manau, kad maišys, ir spalvotus burbulus savo svajonėmis leis, nes visa tai – taip artima, sava, išsaugota, pasidalinta, tęsiama. Gal tada, šioje esatyje ir laiką dziegorio tiksėjimuose matai, kaip tiesą…

Boružynė.

Gruodis 2022m.