Tai ne miškas ir ne mano paukščiai, bet mano miestas, kuriame dažnai galėčiau šliumpinėti, bet… Kad ir šią dieną planavau nuo rudens, tiksliau pagalvojus, ji planavo mane… Parmynusi iš Klinikų, vartaliojausi lovoje ir klausiausi Jurgio Jankaus knygos „Naktis ant morų”. Joje vienu, trumpu epizodu nuskamba „Kaunas” ir jis toks jaučiamas, savas, kaip ir kažkada turėti keli pinigai, ir jau dardi troleibusu į Laisvės alėją, ir nėra svarbu kokiu veidu ji apsireikš: plastmasinių sagučių, mėlynos spalvos lūpdažiu, knyga, vestuviniais bateliais ar spalvotu megstuku, kurį dar turiu. Mažyčiai trupiniai būtojo laiko ir ar aš dar kažko ieškau? „Kai žiūri į vakarykščią, žmogus priekin eini atbulas”, sakinys iš knygos ir gal neieškau nieko, tiesiog stoviu šiandienoje, kišenėje spurgos, smilkalai ir tik belieka atverti sunkiąsias Centrinio knygyno duris. O čia viskas tai pat: kvapas, lentynos, aplinka, knygos belaukiančios savųjų rankų. Rankų… Tikriausiai mes visi, lyg būtume šios knygos, laukiame jų, kurios apkabintų, priglaustų, ledo stiklus sudaužytų, nieko neklaustų, o tiesiog būtų ir tyliai skaitytų tylą. Tad gal ieškau, tame vakarykščiame laike, iš kurio po daug daug metų pareina jausmas, kad apkabina ir :”Jeigu tu nenori daug, tai tu neturi tapti daug.”, nenoriu daug, tik trupinių, kuriais grįžusi lesinčiau savo paukščius…

Laisvės alėja.

Gruodis 2022m.