„Ką reiškia „prijaukinti”? – Tai gerokai primirštas reikalas, – paaiškino lapė. – Tai reiškia „sukurti ryšius…”. Ar tie ryšiai su savimi ir visuma? Manau tai – atsakymas ir nueinu neėjusiomis pėdomis į mišką, ieškodama dar dagiau atsakymų… Suskamba tyla ir sočiai drėgnas kvapas pripildo plaučius. Prisėdu. Užsimerkiu. Ar jį(mišką) prisijaukinau, o gal jis mane prisijaukino? O gal aš tik katė, kuri jau dvylika tūkstančių metų su žmogumi drauge ir meiliai murkiu ramybe, užšokusi ant  kelių? Bet gamtai esu nereikalinga… Nes ornitologų paskaičiavimais Vokietijoje per metus neprižiūrimos katės sugauna apie 50 mln. laukinių sparnuočių, Jungtinėje Karalystėje – apie 55 mln., o JAV skaičiai yra kur kas didesni – čia katės sugauna apie 2,5 mlrd. laukinių paukščių., t. y. apie 6 mln. per dieną. Ir čia tik paukščiai. Bet ar katė kalta? Pirštai tiesiasi į ją, į tą kurią prisijaukinome, taip – patogiau.  „-Niekas nėra tobula, – atsiduso lapė.” Į Lietuvą katės atvyko XIVa. Iki XIXa. mūsų miškuose murkė laukinės katės Vilpišiai, dabar tik naminiai Rainiai, Pūkiai, Juodžiai, kuriuos Lenkijos mokslo tyrimų institutas priskyrė prie „svetimų invazinių rūšių“. Priglaudžiu ranką prie medžio išminties. „Tu amžinai atsakai už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakai už savo rožę…”. Bet ar mes atsakome už savo miškus, pievas, upes, ežerus.., taipogi ir už savo kates? Tolumoje sproginėja petardos, tuoj nauji. Ir ar mes pažįstame savo tylą?” Pažįsti tik tai, ką prisijaukini, – paaiškino lapė. – Žmonės nebeturi laiko ką nors pažinti.”, („Mažasis princas”). Grįžtu parėjusiomis pėdomis atgalios…

Kėdainiai.

Sausis 2023m.