Ir einu savo sklidiną laiką taku, kurį marga paukščio plunksna, mėlynu dangaus lopiniu rašo. Ir žingsniai nuaidi, kaip visada, bet gal šį kartą toliau. Matau žalio rūbo artumą, saulės žvilgsnių žaismą tankmėj ir tai, kaip visada, tik šį kartą labiau. Girdžiu, kaip nutyla garsai seno triukšmo ir ne dėl nieko, o dėl savęs. Ramybė, nepasakytuose žodžiuose į odą susigeria, kaip visada, gal tik šį kartą giliau…

Vidzgirio miškas, Alytus.

Birželis 2021m.