Rytas. Raistas. Gervių neradau, o tik kelias gagenančias žąsis ir kopėčias į dangų atremtas. Pasiėmiau jas šiandienai, tiksliau – šiai nakčiai, nes negaliu atsikąsti nei gabalėlio sapnuotų sapnų. Tiesiog tamsa žvelgia į mane, o aš į ją. Ir kaip niekad, nesinori man žaisti su žodžiais. Jie sunkoki. Tyla ir pabodęs monologas, o dialogas… Nebent aš ir pilnas mėnulis. Tad jam pralemenu, kad gervės netikėtai nusileido prie mano namų ir savo klegančiu šilku, aidu kvatoją. Mėnulis šypsosi. Dar priduriu, kad jos širdį atriša lietum žvaigždžių. Mėnulis šypsosi. Tada jo pasiteirauju ar tai ašaros? Jis vėl šypsosi. Laukia šalena, židinyje spragsi malkos. Žaidžia jaukuma. Gal reikėtų tomis kopėčiomis lipti ir pasiskinti sapnų labų? Mėnulis šypsosi. Nusišypsau ir aš….

Novaraisčio ornitologinis draustinis.

Kovas 2022m.