– Jan Korczak buvo lenkų pasakų rašytojas, kurį su vaikais vedė į dujų kamerą. Jis vaikams sekė pasaką ir vaikai nebijojo. Vienas kareivis atpažįstą rašytoją ir norėjo jį išgelbėti, bet jis atsisakė ir liko su vaikais.

– Krenta bombos, žmonės jau įprato.

– Bet ar tai gerai?

– Ne.

-Viską reikia jausti širdimi, jausti, kas bus rytoj.

– Man reikėjo penkių metų vienkiemio askezės, kad suprasčiau jūsų žodžius. Ačiū.

– Mes jūsų labai laukėme, kaip tavo tėtis?

– Ponas padėkite peilį, ne ta puse…

– Siūsiuosi normandiškus rūbus, jau turiu šalmą ir…

– Vaikystėje man su draugais patikdavo ginti karves, kaip vaikui iš miesto, tai buvo linksma.

– Kieno čia vaikai? –

– Kai nuvažiuoju į Lenkiją mane vadina ruskę, tai gal geriau vadintis lietuvaite.

– Čia klevas, štai kokio didumo.

– Tualetus plauname kas keturias valandas.

– Jūs gal juokaujate?

– Jei gyveni kitame krašte, turi jį gerbti.

– Iš kur jūs būsite?

– Iš Anglijos, Lenkijos, Amerikos, Švedijos…

– Turiu senovinių mėtų, jos garbanotos.

– Ar galite atsiųsti.

-Kažkas paliko… Manau tai anyžinis saldainis. Degustacija. Juokas. Ne, ne saldainis…

– Jums dovanų Tagetis iš Korėjos.

– Ačiū.

– Sveiki kaimynai.

– O Asta, Mariau, kaip ten…

– Kad žmonės – tokie susi priešinę ar tai būtų kaimynai, giminės, broliai.

– Balčiūnų pavardė pagal populiarumą yra dešimtoje vietoje.

– Šiandien mokinsiu šokti, nuo 22 valandos.

– Todėl kaip filmavausi mano veidą ištepė.

– Švaros samprata buvo kitokia.

– Kiek man duotumėte metų?

– Mergaitės metų neturi.

– Mokate gražiai pakalbėti.

– Atleiskite išsikrauna baterija.

– Crocsai!

– Taip, jau nuo kojų grįžtu į XXI amžių.

– Duok penkis.

– Čia jums druska iš Ukrainos.

– Ačiū.