„Šiandienos skubančiame, be laikrodžio neišsiverčiančiame pasaulyje laiko stokojame nuolat. Mums neramu, kad nebūtų „po laiko, nekantru viską atlikti „laiku”, o dar geriau – pirma – laiko”. Knieti „pralenkti laiką“ ir „su laiku varžytis”. Trumpiau tariant, visi iriamės prieš laiko tėkmę. Tiesą sakant, laikas yra tapęs pikčiausiu mūsų priešu.”, taip apie laiką postringauja Simon Haas. Ir jis pabrėžia, kad laikas tapo deficitu arba valiuta, bet paradoksalu, nes pačio laiko gyventi, nebeliko. Sėdžiu prie kranto, nutūpia kikilis ir varto saulėgrąžų lukštų kilimą. Akys užkliūna: buteliai, maisto ir žvejybos reikmenų pakuotės, net klozetas, televozorius ir daug daug žmogaus, kuris po savęs paliko savo vidų… Vaizdelis liūdnas ir čia tik miniatiūrinė atkarpa kranto, o jei paimtume visumą… Gąsdina, nes nesamo laiko, esamai situacijai pamatyti neliko. Iriamės prieš godžią tėkmę  nesuvokdami, kad reikia jau sustoti, akimis panirti į pavasario budimą, į save, į savo laiką, visumą ir gilus atokvėpis, nutūpia kikilis…

Nemunas.

Balandis 2023m.