” Ten už miško buvo mano gimtinė. Gausi šeima. Buvau jauna, graži, turėjau ilgus plaukus. Vėliau juos nusikirpau ir pardaviau, pradėjau dirbti, praradau sveikatą. Ir dabar žvelgdama į veidrodį, visai nesu panaši į…”. Klausiausi pagyvenusios moters, kuri stovėjo ant Imbarės piliakalnio ir jos žvilgsnis vis bėgo toliais, kurie užkabindavo jautrias širdies stygas. Kada mūsų veidrodžiai pradeda netiesą sakyti ir jau nebe atspindi mūsų… Bet juk grožis visada yra ar tai būtų juoda katytė, braškės, takas, kurį ėjau prieš trisdešimt metų, ištiesta ranka, žodis, apkabinimas, vaišingumas, ar supratimas, kad kitaip nebegali. O po to, lietingą dieną užklojo rūko patalai ir ilga kelionė namo…

Gyvosios istorijos dienoja „KURŠĒ ONT IMBARIES”. Ačiū.

Kretingos rajonas.

Liepa 2021m.