Saulė pro debesį šypsosi ir visa pažliugusi žiema tyso balomis leisdama save visą sugerti. Paukščiai mišką savo balsais budina, sėdžiu ant virtuolio. Klausausi…, o balsas, bet jo pro ašaras negirdėti, tik viso gyvenimo sopuliai byra byra, lyg tekšančios balos miške. Šunys jomis nušliapsi, o vėjas tik pagauna žodžius, kodėl, kodėl kodėl? O Aristotelis pastebėjo, kad kiekvieno „kodėl” pabaigoje yra konkretus dalykas, ir jo vardas – Laimė. Laimė priglusti prie žmogaus ir išgirsti Tai…, jo širdies plakimą, o visą kitą yra tik K. Marčiulyno Bo Haeng Sunim žodžiai: ” O dėl to, kad viską sujaukėme, sušikome. Ir dabar jau žinom – negrąžinamai!”. Aš noriu pasimokyti išminties iš bundančio pumpuro, iš dar miegančio žibuoklės žiedo ir miško tylos, nes niekas nebe pasikartoja laike. Žiema baigėsi…

Babtų-Varluvos miškų biosferos poligonas.

Vasaris 2024m.