Tai, kas realiai nėra verta pasakyti, žodžiai gali perteikti. Ir niekam nereikalingos tiesos purslais pasipila, tykšta į šonus ir pirštu dar uždeda tašką. Rimti postringavimai. Bet štai, nusakyti tylą žodžių apgailėtinai nepakanka arba savo triukšme jau nebe įskaitome tarp eilučių besislepiančių potėpių. Nes kokiu žodžiu būtų galima apreikšti po kojomis čežantį sniegą, kuris jau aptirpo atidengdamas rudenį, o vėją kranksiantį varno balsu ūkanotoj dienoj, dar upelis sraunus šnekina lūžtantį ledą. Ir kaip visa tai apsakyti – gražu? Pakrypę medžiai ir jie apie savo amžių šneka, pirštais gali pajusti jų niekur neskubantį laiką. Ar girdi? Ne? Tad gal verta išlipti iš viską žinančių žodžių, jie tik paslepia tylą, kuri neišgirstuose, neišjaustuose, neištartuose širdies dūžiuose tūno, o beje, jie (dūžiai) – pašnekovas geriausias… 

Sirutiškio dvaras.

Gruodis 2021m.