Sunkūs debesys pratrūksta lašais, kurie kiek pasisupę ant šakų ir apsunkę nuo savo būties  krenta, dūžta į pilką dieną. Slepiuosi tuose lašuose atsirėmusi į ramų medžio alsavimą ir taip jau būnu daug tiksinčio laiko minučių, kurių nelaikau triukšme. Nes triukšmas, jis – tylos priešingybė ir labai jau gajus. Jį nuplauti, nugramdyti nuo priaugusios kasdienybės, reikia laiko. Kaip ir laiko reikia, kad tylą prisijaukinti netuščiais žodžiais, o ją šypsena maitinti. Medžių šnaresys, tekanti upė, papsintis lietus, saulėlyda, paukščio giesmė, jaukus apkabinimas ir visa tai yra šalia mūsų, bet taip dažnai lieka nepaliestais toliais. Ir šioje vietoje puikiai įsispraudžia Šri Nisargadattos žodžiai: „Visos kalbos apie tylą yra paprasčiausias triukšmas”. Tad nutylu savęs klausdama, tai kur gyvena ta tyla? Ir čia išnyra tik vienas tinkamas atsakymas – Širdyje…

Mažųjų Žinėnų piliakalnis.

Balandis 2022m.