– Mama, kaip pinti vainiką? Aš paimu saują pienių ir pradedame mudvi sukti geltoną laikinumą kartu. Pagalvoju, kaip senai tai dariau. Ir kodėl? Kodėl  „svarbūs reikėjimai“ atėmė žiedų gėrėjimąsį ir tuo pačiu laikas nutekėjo į nebūties upę? Bet gal „kodėl“ nebereikia daugiau gvildenti. „Laimė įžengia pro duris, kurias net nežinojai palikęs atidaras“, čia tik mintis skaityta, bet tokia jau tiksli. Tad tiesiog leidžiu sau žengti pro tas duris… ir nugriūnu į pievą, suskylu, patampu žydėjimu, gležnu gegužės mirksniu. O po to su dėkingumu atsimerkiu susiradusi mėlynas dangaus akis, kuriose kyla ir leidžiasi balti pienių laimės parašiutai. Ir taip save surenku į tylą, nustojusi kliedėti, kad esu svarbi pasauliui… Pasauliui, kuris  jau ne be išlipa iš pilko kostiumo. Tad dabar apkabinu, glaudžiu, glostau plaukus, pabučiuoju nosiuką ir be galo be krašto myliu savo būtybę, savo gražiausią gėlę…

Zapyškis.

Gegužė 2022m.