Atveri langą ir brėkštantis laikas klausosi, lakštingala suokia. Ar gali būti kas gražiau… Pajautimai. Ir siela gyvais monumentais stovi, išmintimi linguoja, savo vienumoje nuvirsta, prie žemės priglunda, žibuoklių žiedais apsikaišo, ir be jokio priekaišto ar godulio, iš dulkės į dulkę… Kodėl? Tai atsakymas, jei matai širdimi. O pavasario dvelksmas, žodžių nereikia, nes iš miško unksmės paukščių čiulbesys ataidi ir tyras vėjelis veidą gaivina. Žingsniai žvėrių take ant smilgų erkės ropinėja, bet atveri langą vakaro vėsai ir nieko neteisi. Nes mano laike lakštingala suokia…

Punios šilas.

Balandis 2024m