Nuėjo žmogus miško taku nuėjo ir ar rasti, ar pamesti save… Nuėjo ir laikas iš paskos, iš nebūties, kuris jau vis dėlto kitą gamtos lapą rašo. Lietaus lašai lyg sakydami: “Jau ruduo”, krenta iš aukštai ir miškas pakvimpa paslaptimi. Tokioje nuotaikoje dera ir vardai: Vytautas, Gediminas, Mindaugas… Ir milžinai stūkso juos apsikabinę amžinai. Išnyra F. Nyčės mintis: ” Jei medis nori pasiekti dangų, jo šaknys turi pasiekti pragarą.”, dera tobulai. Alėja milžinų, prie kurių sielą priglaudžiu ir leidžiu vėjui jų šakose žaisti, o gal tai tik ramybėje pasislėpusi dienos akimirka. Žvilgsnis pastebi čia, šalia pavargusį virtuoklį ir nutilusiai suklojusį šakas, jis vardo neturi. Gal patapo pats sau, aš, pradžia, pabaiga ar mišku. Viskam savas tiksėjimas atriektas. Vakaras. Pakimba tylos žodžiai, jie sutemomis rašo, šešėlių pirštai uždaro šilo knygą. Atgal žingsniai slenka lėtai lėtai ir esatis svajinga vis dėlto laimę atranda, jutimais įsispaudžia ir nieko nebe paleidžia. Lyja…

Punios šilas ir jo ąžuolų alėja.

Rugsėjis 2021m.