Pilkas dangus grasina pratrūkti. Veidai eina ieškančiomis akimis, rankos siekia, delne pavarto, bangose nuplauna, atidžiai apžiūri, į sąžinę įsideda akmenėlį. Nueina, o pėdos išnyksta ir tik žuvėdrų balsai kelis ataidančius žodžius pamėto. Bet jūra bangomis ir juos užkloja. Įkvepi, iškvėpi, pasaulio svorio nebejauti. Lašai pratrūksta, kaukes nuplauna ir patampi niekuo arba viskuo, arba šioje dienoje šunišku prieraišumu prisiglaudi prie nežinojimo…