Šnektelėjome apie tylą… Bet apie ją nereikia postringauti, tylą reikia patirti arba patapti ja. Ir tą akimirką atplaukia mintis, ir mes jau judame link medelyno medžių. Medžiai, būtent jie yra mano tyla. Jų jaukus šnarantis pavėsis su paukščių giesmėmis ir kokia nuostaba, kaip ryte jų šakose bunda saulė. Kelias nubėga, akys stiebiasi miškais, vienur, kitur sustojame, pabūname, o po į automobilį dedame naujakurius. Pagalvoju, kada jie užaugs, bet tikriausia taip galvojo ir mano šešuras, kuris prieš kelis dešimtmečius pasodino pirmuosius medžius sodyboje. Dabar jie jau milžinai ir šioje vietoje tinka nuostabaus žmogaus mintis: „O man visi medžiai dar užaugs”. Užaugs, tad sodiname, kad pataptume tyla…

Kazlų rūda.

Spalis 2023m.