Pasiteirauju ar galiu nufotografuoti? Man atsako: ” Aš negraži, sena, man aštuoniasdešimt septyneri.”. Patikinu, kad taip nėra. Nusišypsau, nusišypso ir senolė, paspaudžiu mygtuką, kad įrėminčiau dieną, kuri atsitiktina, bet juk atsitiktinumų nebūna… Moteris pasiteirauja iš kur aš, atsakau, kad iš Kauno. Kiek padūmojusi priduria: ” Tu būsi dzūkaitė, aš daug žmonių matiau, atpažįstu” ir uždainuoja „Girių karaliai”. Karaliai, bet tos girios lyg šaukštu išvalgytos, tuštuma, bet ji ne miškų, o mūsų… Nužvelgiu rankas, kurias laiko upės išgraužė, nutekėjo sopuliais, pieskos te liko, kurios šunelį glosto: ” Mano tėtį ištrėmė į Sibirą, negrįžo, augau su mama.”. Medžiai drėgną žiemos miegą liečia, tiesiog matai, jauti ir supranti, kad tos senos moters rankos šį kraštą apkabina širdimi. O kiek daug jose maldos, be dievo veido, nes jis susigeria į visumą. Ir pagalvoju, kad gal rytoj, bet ne vakar, aš ir pamatysiu dievą be veido, ir jo neklausiu bereikalingų raidžių, o tiesiog jausiu. Prisėdu:” Šį namą pasistatiau pati, o baldus iš Gardzino arkliais parsivežiau ir savo patčios austais dzivonais apklojau.”. Jaukuma, gal tą ir reiškia žmogaus rankos, iš kurių prisiminimai byra, lyg tos pieskos į kiaurus kašikus, viskas užsimiršta, išeina, nelieka. Akimirka taip pavadinčiau gyvenimą, šiandienoje.: „Paskolinu moteriai iš Kazachstano tris šimtus eurų,… ne, rublių, juk tada buvo rubliai, kad ji galėtų grįžti į namus”. Apkabinu ir išsivežu dieną supratimais: „Atvažiuokit kada, užsukit, mano vardas Danutė.”…

Marcinkonys.

Sausis 2023m.