Iš kompiuterio sklinda balsas, vyksta lietuvių kalbos pamoka. Pabyra daug žodžių, jie skirti kažkam, su kažkuo, apie kažką, bet vienas sakinys užstringa „Knygų skaitymas – tai lyg kelionės“… Tiesa. Čia nebuvau metus, vis laukiau kad kas pakviestų. Ir štai aš čia, klausiu kas namuose? Įeinu ir skaitau tylą. Kažkas pasikeitė, kažką vėjas nulenkė į amžinybę ir tik stuobriai, lyg monumentai stovi, o gal tai mums – už „gerus darbus“… Prieš akis išnyra milžinai, jų nepalietė nei vėjai, nei oranžinių taškų maras. Gerai. Prisėdu šalia, padūmojam drauge ir miškas pamažu nubunda mažais ciksėjimais balsų, kurie gal jau pavasariu čiauška ir nutūpę, šian bei ten, miško tylą puošia. Jautru. O gal visa tai – mano mergaitės juokas, kuris nematomomis gįjomis nuvilnija ir kažkur atverčia lapą. Gal tai kelionė, mano knygos kelionė? Taip…

„Tai kas tikra, nieko nekainuoja, bet yra neįkainuojama.“

Vasaris 2022m.