Medis tolumoje stovėjo, margais lapais šakas sukinėjo. Vienas jų nukrito, troba sukrypo, langai atvipo ir jų akyse katinėliai savo godas graudžiai kniaukė. Tos godos ritosi į žodžius, o žodžiai į sakinius, kad: „Jei žmogui neatiduodi savęs – neatiduodi jam nieko.”. Tad net varnos sparnais ražienų tortą raikė ir ant stalo dėjo visiems po lygų trupinį. Dar garsiai kranksėjo, kad tam davė ir tam davė, o tam, ir neliko. O kas liko? Lipti link „šventųjų”, tai – neužlipama našta ir ten savęs nėra, tad ir duoti nieko nebelieka. Gal tik į ištiestą delną nukrito ruduo, toks dar nesunokęs, reikia laiko. Laiko, kad išgirstumei savo žingsnius. Medis tolumoje stovėjo…

Kėdainių rajonas.

Rugsėjis 2023m.