Net amžinybei panūdo grožis, tad kaulėtą savo pradą, pridengė kerinčiu laikinumu. Ir leido, kad šis laikas tiksėtų ir pilki antkapiai, nejaukia, šalta tyla nekuždėtų, ir atėjusiųjų žvilgsniai suskambėtų, nuostaba akių ir ramuma sielą užlietų, milijardais žydinčių pavasarių, ir mirksnis „gyvenu”, atrastų savo mėlį gilių vandenų…