Laikas tirpsta, bėga ir lyg kažkur giliai, gal sielos pievose kirbena dar neatsisveikintas ilgesys. Jau. Sutemos kilometrus matuoja. Judu atgal, bet gal iš tikro į pradžią kažko, kas dabar tik preliudija ir matymai sučiaupia lūpas tyli, neišduoda. Bandau surasti tinkamas natas, kurios leistų mintims niekur neplaukti, o tik į save panirti. Tiesiog būti lašu neišlyto lietaus, švendre, kuri ramiai linguoja savo rymastingą būtį ir jos akyse žaidžia laumžirgiai. Ar tai diena? Ne, tai tik melodija apie taiką, nors ir takais užžėlusiais ėjau. Pirštų galais liečiau prisiminimus. Jie ne mano, bet ir juos kažkas spygliuota viela apraizgė ir uždarė, kad eitum į rytdieną. Ir aš čia tik akimirką trumpą. Žvilgsnis stabtelėjo „Tegul meilė…”. Ant šypsenos supasi nuovargis, bet akis dar šildo artuma. Pro radijo imtuvą pasigirsta vyriškas balsas. Jis skaito ištraukas iš knygos „1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti”. Krenta sakiniai, klausausi: „1913metais Josifas Džiugašvilis pirmą kartą pasirašė po laišku Stalinas. Ir tais pačiais metais, jaunuolis Adolfas Hitleris traukė per Schönbrunn rūmų parką. Jis ir turėjo didelių planų. „. Ar tai įdomu? Nežinau, gal, bet neperjungiu. Balsas ramiai skaito toliau: „Tuo tarpu Maksimas Gorkis su Leninu žaidė šachmatais ir svarstė, kokių valstiečių aukų reikėtų, kad skelbtų matą Rusijos karaliui. Tuo ruoštu, Otas fon Bismarkas visai rimtai rašė, kad laimės tik ta tauta, kuri į karą trauks kaip į šventę su muzika ir dainomis. Ir jo 1913metų išvada ” Karas yra gražus”.” Žodžiai baigiasi. Lyja. Pašeriu šunį, katinus ir sapnais apsikloju savo naktį. Karas nėra gražus…

Lazdijai, Galadusio ežeras

Liepa 2021m.