„Erdvės, kuriose gyvena dievai, tampa vietomis – Japonijoje nėra neįprasta pamatyti miške besimeldžiantį žmogų.”, citata iš Dr. Qing Li knygos „Miško maudynės”. Perskaičius šią knygą iškyla didelis noras pasiteirauti, o kaip yra pas mus? Ir šioje vietoje, neatsakytas klausimas patampa atsakymu, ir mintimi apie Velykas. Bet iš tiesų – ne apie jas ir ne apie svogūnų lukštus į kuriuos sukame kiaušinius. Čia tik alegorija, kuri užsikabarnoja ant kalnelio ir atsisėda: „Ir neskubėkite. Nieko baisaus, jei niekur nenueisite, jums ir nereikia niekur nueiti, tereikia mėgautis gamtos garsais, kvapais, vaizdais ir įsileisti mišką į save.”. Jaukūs saulės šypsniai šypsosi tarp medžių ir visa tai taip reikalinga. Miško tyla ir kiek jau laiko aš joje: šiandiena, metai, dveji, treji… Kiek lukštų nusilupo per tą buvimą ir nemargintą gyvenimą parodė… Daraisi nepatogus vartotojas, bet tada nebekyla klausimas: „Kur mano laikas?”. Įkvepiu ir: „Mums tereikia priimti kvietimą. Motina gamta padarys visa kitą.”. Nesenai skaičiau S. Selassie mintį apie tai, kad užgniaužta gėda, baimė ar pyktis pasireiškia per naikinamą gamtą. Ir būtų galima šią mintį sukioti, analizuoti toliau. Bet ar reikia? Gamta iškalbingesnė už mane. Parskrenda paukščiai…

Rusei.

Vasaris 2023.