Myliu tą jausmą, vadinamą GYVENIMAS. Nors kartais krentu rudens lapu, kurį užkloja žiemos miegas. Bet bundu pavasario žiedais ir skrieju vasaros vėju. Ir visas šis laikas yra mano, man ir per mane, likimo raidėmis užrašytas žvaigždžių take…
Gegužė.
Vėjo sparnais pagautais, per laiką skrieja vaikiškas juokas. Basomis kojomis, gėlių žiedus skaičiuoja, margų paukščių, dainas dainuoja. Ir tiesiog, paikuma, rimtus pasaulio veidus, spalvomis užterlioja. Ir žvilgsniu, nežinojimo, laisvės tolius matuoja…
Gegužė.
Ir pasodinau mintis ant debesies, jos nepilkos, tik cibuliais verkti joms norisi… Bet geriau jau mintys, tolius pasikinkytų ir saulėlydą vytusi, paskutiniais saulės šypsniais, žolės pataluose susivytu ir kamanės dūzgimu, dangišką žydėjimą matytų, žiedlapiais, pasirinkimą vainikuotų ir pilkumą, ten kažkur, bet jau nebematytų…
Balandis.
Pavasario daina sklinda lietaus laše, kuris nukritęs, praskelia žemę naujai pradžiai. Nauja pradžia priglunda bundančia aušra ir glostydama mano sielą, čirena varnėnu sode. O sodas į dangų inkilus kelia ir į saulę atsigręžęs, tuoj tuoj baltų žiedų svaigulį žada. Ir pažadai iš žadėjimų juokiasi, lapais praėjusiais vėjyje šlama, o mintys, kaip raštai margučių, taškeliais, brūkšneliais iš vakar į rytdieną nugula. Nugula ir naujo laiko skubėjimas, tekėjimas, daina, kuri savomis natomis, širdyje neskubėjimu bunda…
Balandis.
Kai akys nebeužkliūna už grumstų, tada į dangų žvilgsniais kyla. Ir toje žydrynėje, neatrastų takų, skardenančiais paukščių balsais, pavasaris leidžiasi tyliai. Tarp medžių šakotų minčių, slepiasi amžiai. Ir jei jie šiandien dar gyvi, ryt lizdais, sups naują pradžią. Prisišlieju prie žaismo šešėlių, apkabinu dieną šią ir norių, kad akys į dangų, žvilgsniais tekyla giesme.
Kovas.
Gal spyglius nuleisti ir pavasariui apsivyti leisti. Gal vis dar krentančias baltas snaiges, nuo jo veido, skepata braukti. Gal prigludus prie krūtinės, bundančią pradžią klausyti ir gervių balsuose paklysti. O gal saulės spindulius, akyse skaityti ir pavasarį apsivyti. Gal…
Kovas.
