Gyveno kartą karalius, jis turėjo tris dukteris ir privalėjo paskirti vieną iš jų sosto paveldėtoja. Pasikvietė visas tris ir paklausė:
– Mano brangios dukrelės, pasakykite, kaip jūs mane mylite?
Vyriausioji atsakė:
– Tėve, aš tave myliu kaip dienos šviesą, kaip saulę, kuri teikia gyvybę visai augalijai. Tu esi mano šviesa.
Patenkintas valdovas pasodino dukrą savo dešinėje ir pasišaukė antrąją dukterį.
Vidurinioji tarė:
– Tėve, myliu tave kaip brangiausią pasaulio lobį, tavo išmintis vertesnė už auksą ir deimantus. Tu esi mano turtas!
Pamalonintas jausmingų dukters pagyrimų, karalius pasisodino ją savo kairėje. Tada pasišaukė jauniausiąją.
– O tu, mano mažoji, kaip tu mane myli? – švelniai paklausė. Mergina pažvelgė jam tiesiai į akis ir nedvejodama tarė:
– Tėve, myliu tave kaip druską!
Karalius sutriko:
– Ką tu pasakei?
– Tėve, myliu tave kaip druską.
Valdovas įtūžo ir grėsmingu balsu sugriaudėjo:
– Akiplėša! Kaip tu drįsti tarti tokius žodžius? Lauk iš mano rūmų! Tu ištremta ir daugiau nesi paveldėtoja!
Vargšelė gailiai raudodama paliko pilį ir tėvo valdas. Nukeliavo į kaimyninę karalystę ir gavo darbą tenykščio valdovo virtuvėje.
Vieną dieną į rūmus atvyko pasisvečiuoti karalius tėvas. Visi pašnibždomis kalbėjo, kad jis atrodo liūdnas ir vienišas. Turėjęs tris dukteris, bet vyriausioji ir vidurinioji pabėgo, o jauniausiąją pats išvijęs iš namų…
Dukra iškart atpažino tėvą. Tuoj pat griebėsi darbo prie viryklės ir pagamino gardžiausius patiekalus, kokius tik mokėjo. Tačiau vietoj druskos dėjo cukrų.
Pietūs tapo grimasų šou: visi ragavo, raukėsi, dirbtinai šypsojosi ir nemačiom spjaudė į servetėles.
Rūmų valdovas, išraudęs iš įsiūčio, liepė pašaukti virėją.
Mergina atėjo ir ramiai paaiškino:
– Prieš kurį laiką tėvas išvijo mane iš namų, nes pasakiau, jog jį myliu kaip druską, teikiančią valgiui skonį. Nenorėdama, kad jis vėl pasijustų nemaloniai, druską pakeičiau cukrumi.
Karalius pakilo su ašaromis akyse:
– Tai išminties druska byloja tavo lūpomis, dukra mano. Atleisk man ir priimk mano karūną.
Buvo iškelta didžiulė šventė, dalyvavusieji liejo džiaugsmo ašaras: ir visos ašaros buvo sūrios, taip užrašyta to meto kronikose.
Gruodis 2021m.
