„Vėjas, lietus, naktys ir dienos, vasaros, rudeniai, kažkas ko neapčiuopsi, nepaimsi.”. J. Mekas ir toks nenusakomas prasmės gilumas, nusakantis laiką, kurio pirštu neprispausi, jis lyg pieskos iš delnų byra. Ir kas yra tas laikas? Gal ši akimirka, kurią vadiname rudeniu ir pasroviui su spalvomis plaukiame. Tik keli teptuko brūkšniai savasties, krentantis lapas, uždengia akis. Bet gal kartu, visa tai – žodžiai, mes jais įprasminame grožį, kad ir varpo dūžiai, nors čia tik plūduras bum bum bum… Gelsta akių paletė ir nereikia šventaisiais rankas į dangų kelti, o po to parklupus, neužauginto derliaus nagais rausti. Čia ir dabar akimirka, vaikai šypsosi, pėdas širdy įspaudžia. O ten toliau taku nueina moteris, lyg praeitis į ateitį. Sustoja, apsidairo, ji nieko neieško, viską jau turi. ” Žemė iš paskos mane seka, o gal aš seku žemę, kas žino”. Tai kas yra laikas…

Nemunas.

Spalis 2022m.